singulāris 1

1. singulār|is, e
Būdvardis, 3 linksniuotė (taisyklingas būdv. tipas), 2 galūnių. Skiemenys: LBLB (4)

Sirvydas 1642
- Oſobliwy, Singularis, v. Wyborny, Oſobny, Ipatus.
- Oſobny, Solitarius, ſingularis, peculiaris, ſecre[t]us, ſecluſus. Ipatus.
- Poiedynek, Monomachia, duellum, ſingularis pugna. powienam muſimaſis.
- Poiedynkowy, Singularis, ſimplex, ſimplus. Wienitelis.

Daukantas 1838
- Singularis, m, f. re, n. wentinys. Certamen singulare, waida, kaposînos.

Jokantas 1936
- singulāris, e (adv. -iter) [singuli]
  1)
  
  a) atskiras, pats vienas ne singulari quidem homini semitae patuerunt; aliquos s. ex nave egredientes conspexerant; s. homo privatus; pugna s. dvikova; subst. singulārēs, ium m atskiri raitininkai įsakymams išnešioti (raitoji imperatorių leibgvardija) †ala singularium.
  
  b) vienam priklausąs, vieno singularis potentia arba singulare imperium N monarchija.
  
  2) vienintelis, nepaprastas, puikus s. industria, prudentia, fides N; Caesari honores singulares et immortales decrevistis; subst. n pl. duo haec s. L pažymėjimai; bloga prasme: homo singulari cupiditate, audacia, scelere perditus.

Kuzavinis 2007
- 1. singulār|is, e adj. [singulī]
  1. ãtskiras, paviẽnis (homo Cs); locus ~is Su nuošalì vietà;
  
  2. vieniñtelis, nepàprastas, puikùs (vir, amīcus C);
  
  3. sãvitas, savótiškas, ypatìngas (rēs Vr);
  
  4. rẽtas, neį̃prastas (crūdēlitās Cs);
  
  5. keĩstas, neregė́tas negirdė́tas (audācia C);
  
  6. gram. vienãskaitos (cāsus Vr); numerus ~is Vr vienãskaita;
  
  7. vėl. jur. išimtìnis (jūs Dig)